Teatro režisierė iš Charkovo, Ukrainos, kuri karo pradžioje pabėgo iš savo tėvynės. Daugiau nei 20 metų dirbusi tarptautiniu mastu Ukrainoje, Moldovoje, Danijoje, Jungtinėje Karalystėje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Lietuvoje, ji savo aistrą dokumentiniam ir judesio teatrui atsinešė į naują gyvenamąją vietą.
Iš pradžių ji ir jos šeima manė, kad Lietuvoje liks tik šešis mėnesius, o tada grįš namo. Lietuvių kalbos mokymasis nebuvo jų planuose.
Tačiau gyvenimas susiklostė kitaip. Šiandien ji ir jos kolegos kuria spektaklius, kuriuose susilieja ukrainiečių, lietuvių ir anglų kalbos, kartais įpindami ir rusų kalbą, kaip neišvengiamą jų gyvenimo realybės dalį.
Lietuvoje ukrainietė įkūrė teatro kolektyvą „Lekuči Creative“. Trupė vienija ukrainiečių ir lietuvių menininkus, kurie kuria novatoriškus spektaklius, pagrįstus autentiškomis karo pabėgėlių istorijomis.
Vienas iš įspūdingiausių jų kūrinių „Moterų dienoraštis. Karas“ buvo įkvėptas Ukrainos moterų, pabėgusių iš Odessos, Irpino, Mariupolio ir Kremenčugo, liudijimų. Jų žodžiai, judesiai ir emocijos atspindi tebevykstantį karą ir sujaudina žiūrovus taip, tarsi jie patys būtų išgyvenę tuos momentus.
Spektakliai statomi įtraukiančiu formatu, panaikinant ribą tarp žiūrovų ir scenos. Žiūrovai vaikšto kartu su aktoriais, tapdami pačio spektaklio dalimi. Šis retas ir drąsus požiūris Lietuvos teatre leidžia giliau įsitraukti į traumų, atsparumo ir išlikimo istorijas.
2025 m. ji taip pat bendrai inicijavo tarptautinį judesio teatro projektą „Starting Point“ Vilniaus universitete. Šis projektas suburia Ukrainos pabėgėlius ir Lietuvos studentus, kad ištirtų, kaip asmeninės istorijos apie karą, perkėlimą ir priklausomybę gali būti paverstos spektakliu.
Tai tarsi pasinerti į atvertus dienoraščius, kuriuos rašė moterys, patyrusios karo baisumus ir turėjusios nuo jo bėgti. Tai balsai iš Odesos, Irpino, Mariupolio, Kremenčugo ir kitų Ukrainos miestų. Spektaklis rodomas vienu metu lietuvių ir ukrainiečių kalbomis, išsaugant tiek istorijų, tiek emocijų autentiškumą.
Pasak ukrainietės, toks įtraukiantis spektaklio formatas nėra įprastas Lietuvos žiūrovams. Žiūrovai ir aktoriai visą laiką yra kartu, keičia spektaklio vietas ir scenografiją, vaikšto kartu – tai panaikina scenos ir kėdžių sukurtą ribą tarp trupės ir žiūrovų, paverčia pačius žiūrovus spektaklio dalimi. Būtent todėl ir buvo pasirinktas toks formatas.
Savo darbu ji ne tik išsaugo ukrainiečių balsus kitoje šalyje, bet ir praturtina Lietuvos kultūrinį kraštovaizdį.
Remiantis viešai prieinamais interviu ir ataskaitomis.
Dabar pamąstykime apie šią istoriją. Perskaitykite toliau pateiktus klausimus ir pabandykite į juos atsakyti.
Atidžiai perskaitykite kiekvieną iš 5 klausimų ir iš pateiktų variantų pasirinkite tinkamiausią atsakymą.